Išdavikas

Mano aštuonmetis sūnus vakar paklausė, kaip taip gali būti, kad jo draugas neturi tėčio. Teko paaiškinti, kad  tėtis sudalyvavo vaiko pradėjime, bet vėliau paliko ir mamą, ir vaiką. Sūnus patylėjo ir apibendrino: "Tai jis - išdavikas". Beliko su juo sutikti.

Kuo čia užsiėmus

Kai aplanko mintys, ką gi gyvenime dar galima būtų nuveikti, verta pasižiūrėti, kokio verslo liudijimus galima įsigyti: Ką nutarė mūsų vyriausybė
Mane nustebino namų ūkio veiklos plotis. Tai ir šeimininkavimas pobūviuose, ir butų tvarkymas, ir baldų ir kilimų valymas, ir daržų priežiūra, ir apželdinimas, ir malkų skaldymas,  ir šiukšlių surinkimas, ir, nepatikėsite ... vaikų priežiūra.

Auginti vaikus - tas pats kas auginti daržoves. Einu geriau malkų paskaldyti ...

Kas yra kovos prieš gimdymus namuose vėliava? Arba kodėl šeima nėra nacionalinės idėjos pamatas?

Straipsnį paskatino parašyti viešojoje erdvėje užvirusi diskusija apie gimdymus ne ligoninėje po to, kai iš Strasbūro teismo atėjo žinia, kad pradėta nagrinėti kaltinimai Lietuvai dėl teisės pasirinkti gimdymo vietą neužtikrinimo. Lietuva su Sveikatos apsaugos ministerija priešakyje tvirtai laikosi pozicijos, kad tai būtų „tam tikras žingsnis atgal“ ar netgi „grįžimas į viduramžius“ ir nesileidžia į diskusijas, nors argumentų ir nuorodų į solidžius straipsnius ir rimtus tyrimus turi tiek Sveikatos apsaugos ministerija, tiek norinčios gimdyti namuose moterys. Labai tikiuosi, kad ministerijai pavyks rasti politinės valios išgirsti jai oponuojančią pusę.

Politikos mokslo objektas yra labai keistas – dažniausiai tenka tirti reiškinius, bet ne jų sukėlėjus, deklaracijas, bet ne jų motyvus. Todėl politikos apžvalgininkai retai prisikasi prie įvykių užsakovų ir jų siekių. Ir kas keisčiausia, jie netgi nebando to daryti. Štai vienas mane nustebinęs pavyzdys – žurnalisto A. Račo pozicija šiuo klausimu: http://racas.lt/ekologines-moterys-turetu-gimdyti-miskuose-r-simasiui-padedant. Jeigu nekreiptume dėmesio į purvus, kurių žurnalistas pažėrė savo straipsnyje, jame randame tik vieną argumentą prieš gimdymą ne ligoninėje – pažangos stygius. Taigi ta pati ministerijos pozicija. Aš labai tikiuosi, kad ponas Artūras prieš tai rašydamas detaliai išnagrinėjo abiejų pusių argumentus, kaip ir dera profesionaliam žurnalistui. Pavyzdžiui, čia: http://gimimas.lt/?p=1347.

Ar galima siekti pažangos gimdymo srityje? Juk moterys gimdė net tada, kai žmonės dar nebuvo sugalvoję, kad jiems reikalinga Sveikatos apsaugos ministerija. Niekas neprieštarauja, kad šiuolaikinė medicina pasiekė didelės pažangos mažinant kūdikių mirtingumą. Bet juk moterys, kurioms yra komplikuotas nėštumas, netgi nesiveržia gimdyti namuose. Kur dar galima rasti pažangos ženklų? Nemanau, kad nėštumo prilyginamas sunkiai ligai, kurią būtina „gydyti“ stacionare prižiūrint gydytojų komandai, yra žingsnis į priekį.

Ar požiūris į nėštumą kaip į ligą padeda šeimoms apsispręsti gimdyti? Ne vieną ar du, bet tris, keturis ir daugiau vaikų, kad Lietuva išliktų kaip valstybė. Kokia gali būti kita nacionalinė idėja, kurioje nebūtų jos išlikimo. Be žmogaus pirmenybės visos parengtos ir dar rengiamos programos (verslumo ir konkurencingumo skatinimas ar orientacija į aukštąsias technologijas ir kt.) tėra šnipštas, nes nėra pagrindo – kas tai įgyvendins.

Gimdyti namuose tarsi niekas nedraudžia, o kas neuždrausta, tas leidžiama. Tačiau teikti pagalbą namuose yra nelegalu netgi reikiamą kompetenciją turintiems akušeriams. Ar tik ne iš čia atsirado keistas terminas „nelegalus gimdymas“. Tarsi moteris turėtų galimybę rinktis atėjus laikui gimdyti legaliai ar visai negimdyti. Ir valdžia griežtai atsisako tai reglamentuoti dėl baimės žengti žingsnį atgal. Tačiau tai labiau panašu į medikų baimę žengti žingsnį iš savo saugių kabinetų ir pasižiūrėti ko gi nori moterys – jos nori gimdyti taip, kaip joms geriausia ir saugiausia, o ne taip, kaip patogiausia gydytojams. Ar ne čia konflikto šaknys?

Ar moterys turi teisę atsisakyti gydytojų ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų, kuriose žudomi kūdikiai, nors ir legaliai. Tos pačios rankos arba abortuoja, arba pasigaili ir palieka gyvą. Bet kokiu atveju tai nėra laukiančios rankos. Nėra paslaptis, kad moterų konsultacijose po nėštumo nustatymo dažnai moterų klausiama, ar gimdysit. Pats esu girdėjęs lydėdamas žmoną ir kitus apie tai kalbant. O jeigu moteriai tai trečias, ketvirtas ar penktas nėštumas, netgi rekomenduojama nutraukti nėštumą. Natūralu, kad po tokios patirties į tą įstaigą nebesinori grįžti.

Grįžkime prie nacionalinės išlikimo idėjos. Po masinės emigracijos skaičiavimas, kad vidutiniškai 2,1 vaiko šeimoje gali išsaugoti stabilų nacijos dydį yra gerokai pasenęs. Mūsų neužilgo tiesiog neliks. Visos dabartinės šeimos turi būti daugiavaikės ir turėti ne po 3-4 vaikus, o po šešis ir daugiau. Tik klausimas, ar tai įmanoma be valstybės politikos pasikeitimo, pradedant medikų požiūriu į gimdymą ir baigiant parama šeimoms kad ir nuo gimdymo ne ligoninėje įteisinimo. Juks namuose gimdo būtent tos moterys, kurios nori daug vaikų. Ir nori juos gimdyti ir auginti meilėje. Kodėl neleisti? Mums visiems nuo to bus tik geriau.

Palankūs sprendimai iš Strasbūro įkvepia vilties, kad pokyčiai įmanomi: http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima-ir-santykiai/strasburo-teisme-byla-pries-lietuva-del-gimdymo-namuose.htm. Dar labiau įkvepia mūsų prokurorų kūrybiškumas ir ryžtas – jiems tereikia parodyti reikiamą kryptį. Jų prieš kelias dienas išplatintas pranešimas http://www.prokuraturos.lt/Naujiena/tabid/104/ItemID/5153/Default.aspx pretenduoja patekti į juodųjų technologijų vadovėlį. Čia pagalba gimdančioms moterims suplakami į vieną su rimtais kriminaliniais nusikaltimais, kurie prilygsta tarptautiniam terorizmui. Tie dalykai neįrodyti. Ir ar nebus jie iš piršto laužti kaip kad atsitinka tarptautinėje kovoje su terorizmu. Šioje kovoje dažnai įrodymų nereikia, pakanka prielaidų. Taip galima sunaikinti bet ką. Ir pasiaiškinimas Strasbūro teismui bus pakankamai rimtas – mes kovojame ne su 400 pavyzdingų šeimų, o su gerai organizuotų nusikaltėlių tinklu. Po tokios kovos Lietuva kaip tauta vos išliko okupacijos metais. Ar tai pamiršom? Aš labai norėčiau, kad tokių metodų neliktų nacionalinėje išlikimo idėjoje.

Prokuratūra ginasi pati ir gina Sveikatos apsaugos ministeriją. Nesuprantu, kodėl šios valdžios institucijos negina moterų, kurios nori pagimdyti Lietuvai vaikų. Ar akcento perkėlimas į gimdymo vietą mūsų neklaidina? Tardomos juk visos moterys, gimdžiusios namuose, ne tik joms padėjusios gydytojos. Ir ne tik moterys, bet ir jų vyrai. Ir jų yra ne dešimtys, o šimtai. Ar taip nesiekiama įbauginti šių šeimų? Valdžia kovoja savo karą už savo pozicijas, o kova nukreipta prieš žmones, kuriems ji turėtų tarnauti.

Šeimos, kurios gimdo namuose nėra daug, netgi mažiau negu daugiavaikių šeimų. Gal todėl jos ignoruojamos – vis tiek rinkimuose didesnio balso neturi. Bet man ramybės neduoda klausimas, kodėl jos tąsomos po teismus, šmeižiamos ir juodinamos. Politikų deklaruojami tikslai nesutampa su darbais, bent jau šeimos reikalų srityje. Pradedant plačiomis diskusijomis apie šeimos sampratą ir baigiant tirpstančia parama šeimoms. Kai nebeaišku, kas yra šeima, jos nebelieka. Man šeima vis dar yra mama, tėvas ir vaikai.

Šalčiai

Upės srovė nuo šalčio po truputį stingsta, nuo jos kyla tingaus žiovulio keliami migdantys garai. Gerai gyvūnams, kurie užmiega žiemos miegu, o žmogui taip daryti nevalia - reikia rūpintis ekonomikos augimu, kad turėtų už ką susimokėti už šildymą.

Gal nekrėstų taip šaltis, jeigu ne tokios bauginančios orų prognozės. Pakaktų šilčiau apsirengti ir įsipilti tikro arktinio dyzelino. Bet nėra kaip. Akropanozo krautuvėse vilnonių megztinių sunkiai surasi, o jeigu netyčia ir aptiktum, vargiai pasirengtum po madinga striukyte ar elegantišku paltuku. O su močiutės megztomis kojinėmis neįsispirsi į per paskutinį išpardavimą pačiuptus batus. Taip ir stoja gyvenimas kartu su „arktiniu“  dyzelinu, kuris stingsta ties lietuvišku 30 laipsnių šalčiu.

Kai dėl šalčio mokyklose "stabdomas ugdymo procesas" (liet. nevyksta pamokos, aut. pastaba), vaikai su džiaugsmu išsiruošia su rogutėmis prie kalno. Taip ir liks neišmokę, kad žodis „šąla“ kažkodėl rašomas su a nosine.

Man mama, kaip ir kiekvieną šaltą žiemą, primena, kad kai ji buvo maža, ji eidavo į mokyklą 3 kilometrus pėsčiomis spiginant 30 laipsnių šalčiui. Ir tik mokykloje sužinodavo, kad nebus pamokų. „Paleisdavo“ taip sakant. Tarybiniai vaikai laukdavo netik 25 laipsnių šalčio, bet dar vieno šalčio - Senio Šalčio. Jeigu pirmasis reikšdavo laisvę, tai antrasis ateidavo su dovanomis. Šio nebeliko atgavus laisvę, bet šilčiau nepasidarė :)

Nesušalkit!

„S“ bankai

Prieš kurį laiką su viena pažįstama moteriške kalbėjom apie pinigų laikymą namuose, kitaip sakant, “kojinėje”. Po bankų griūčių prieš keliolika metų ji taip nebepasitiki šiomis institucijomis, kad net ligi šiol nesinaudoja mokėjimo kortelimis, o gavusi pajamų iš karto nusiima nuo sąskaitos ir nešasi namo. Jai taip saugiau ir ramiau.

Mano argumentai, kad laikyti santaupas namuose yra netik nesaugu, bet gi dar kenkia pačiai pinigų sistemai (nebus bankų, nebus pinigų; jeigu bankai neturės indėlių, kojinės bus vertingesnės už jose laikomus pinigus ir t.t.) jai pasirodė nerimti. Gal todėl su šiek tiek piktdžiugiška šypsena ji sekė banko Snoras istoriją. Ji džiaugėsi, kad vagis atėjo ne į jos namus, pamiršdama, kad kažkas giliai įlindo į visų mūsų kišenę.

Dalį žmonių, kurie tiesiogiai pajuto grabinėjimąsi jų nuosavoje kišenėje, šiomis dienomis galima sutikti besigrūdančius prie įėjimo į kitą banką, o jo pavadinimas irgi prasideda raide „S“. Dauguma jų – paprasti žmonės, suvargę nuo gyvenimo, ligų ir senatvės. Jų dar nepasiekė internetinės bankininkystės patogumai, todėl ir stumdosi eilėje prie banko. Tos eilės man priminė tarybinių laikų piktas eiles, kur vieno likimo broliai vietoj paramos ir gailesčio vienas kitam rodo tik pagiežos kupinus žvilgsnius. Eilėje jie kovoja už save, tačiau pamiršta, kad ir kitas to paties atėjo. Viena moteriškė skundėsi, kad ką tik po ilsulto, ir prašėsi praleidžiama be eilės. Sveiki ir nepikti žmonės praleistų, bet atsirado dar didesnių ligonių. Mačiau tą pačią konkurenciją, dėl kurios tie patys žmonės rinkosi banką, kuris siūlė didžiausias palūkanas, t.y. ieškojo naudos tik sau. Ir toliau to paties siekia.

Šiame kontekste kitaip girdisi ir kalbos apie pinigų stygių, mažas pensijas ir brangias šildymo paslaugas (jos vis dar suvokiamos ne kaip paslaugos, kurias reikia pirkti, o kaip mokesčiai, kuriuos uždeda zuokas, imbrasas ar kubilius). O pinigų yra! Tie patys žmonės tūkstančiais juos skirsto po sąskaitas bankuose ir kojines namuose. Ar neprimena garsiojo kito banko, kurio pavadinimas taip pat prasideda „S“ raide šūkio: „Reikia pinigų, reikia pinigų? Pinigų yra!” Tik likimo ar laukinio kapitalizmo ironija, kad pinigų turi tik kai kurie, o juos suneša tie, kurie sako, kad neturi pingų. Matyt iš to ir pelnosi – jeigu sakai, kad nuturi pinigų, vadinasi reikia atsakyti už žodžius ir įrodyti, kad neturi pinigų, t.y. juos atiduoti tiems, kurie jų turi ir nori dar daugiau. Kaip čia neprisiminsi Ilfo ir Petrovo sukurto personažo Benderio, kuris sako savo kompaninui: „Kisa, kam tau pinigai, juk tu vis tiek neturi fantazijos“?

Pastaruoju metu spaudoje pasirodo pranešimai apie banko Snoras savininkų nekaltumą, esą bankas buvo mokus, ir bylos politizavimą, esą tai susidorojimas su lietuviško kapitalo bankais. Įdomu, ar tai tik buvusių savininkų akla gynyba, ar kažkas daugiau, pvz. neramumų kurstymas ir bandymas dar labiau padidinti nepasitikėjimą tiek bankais, tiek valdžia apskritai? Bet ką čia beprikurstysi? Juk tiesą sakant kiekvienas bankas yra šiek tiek nemokus, t.y. pasiskolinęs daugiau pinigų negu turi pats. Panašiai ir valstybė – išleidžia daugiau negu surenka mokesčių. Ir vienu, ir kitu atveju logika ta pati – pinigai man, o skolos kitiems. Jeigu atskiram mokesčių mokėtojui tai neįmanoma (tiksliau įmanoma, bet tada jis tampa avantiūristu arba aferistu, priklausomai nuo veiklos pasekmių), tai bankui ir valstybei galima.

Kartais gerai, kad neturiu pinigų – neskauda galva, kur juos dėti :)

Kaklaraištis

Nemėgstu kaklaraiščių, todėl jų ir nenešioju. Net nepasakysiu, kada paskutinį kartą jį rišėjau. Atsimenu, tai buvo ilgi ir nesuskaičiuojami metai mokykloje su uniforma, per savo vestuves ir dar kelis kartus kažkokiomis oficialiomis progomis.

Mano sūnus „žengė“ dar toliau, jis ne tik nenori rištis kaklaraiščio, jo nepapuoši netgi marškiniais. Jis iki mokyklos leidosi aprengiamas marškiniais gal tik kokius 2 ar 3 kartus. Taigi, kai leidau jį į pirmą klasę, uniforma buvo tikras iššūkis. Šiaip taip pavyko jį įtikinti, kad marškinius ir kaklaraištį vis tik reikės dėvėti, bet jis pasiliko sau viršutinę sagą – ji nesegama. Nepriveržiamas ir kaklaraištis.

Ir teisingai! Kam gi suveržtą kilpą nešiotis po kaklu? Ir kas pasakys, ar čia paveldėta, ar nusižiūrėta bei išmokta?

Tėvo diena

Tėvo dienos proga išsiruošiau aplankyti savo tėtį, atgulusį už Kairėnų po kairei pusei, kaip pats pageidavo. Nusipirkau porą žvakių ir išburzginau su savo senutėle Toyota, mano dukros meiliai pramintu „žiguliuku“. Tačiau kapinių nepavyko pasiekti, sugedo. Belaukiant pagalbos buvo gera proga prisiminti savo tėvą ir pagalvoti, koks esu tėvas savo paties vaikams.

Mano tėvas neturėjo automobilio ir nors mūsų šeimai dėl to tikrai nebuvo patogiau gyventi, mes, vaikai, niekada jam to neprikišdavome. Neprikišdavome ir skylių piniginėje. Taigi aš nusiraminau ir pagalvojau, kad ir mano atžaloms galbūt bus svarbesnių dalykų už materialius turtus ir patogią buitį.

Taip bemąstydamas prisiminiau savo sapnus apie tėvą. Aš sapnuoju retai, tiksliau retai prisimenu savo sapnus, tačiau šiedu man giliai smigo į atmintį ir daug laiko esu paskyręs jų aiškinimuisi. Pirmajame sapne aš mačiau savo mirusį tėvą, jis eina link manęs, nesustoja, įeina į mane ir pasilieka. Man tai buvo visiško susitaikymo su žemiškuoju tėvu ženklas. Vienas kito atpažinimas kaip esančio vienas kitame ir susitaikymas su savimi ir tėvu, gailestingumas vienas kitam ir atleidimas. Taigi tai kvietimas parodyti gailestingumą sau ir savo tėvams, ieškoti dangiškojo Tėvo, kad užgydytų žemiškųjų tėvų paliktas žaizdas.

Antrąjį sapną, kuriame sapnavau savo tėvo laidotuves, „kramčiau“ ilgiau. Tai buvo tradicinės laidotuvės: susirinkę giminės, pakyla, karstas, velionis, žvakės, vainikai. Aš žiūriu tėvui į akis, jos pradeda švytėti, iš pradžių raudonai, po to mėlynai ir galų gale jos atsimerkia. Tėvas atsisėda, atsikelia ir eina... Tas sapnas nušvito kaip tėvystės pabudimas. Tas suvokimas, kaip ir pats sapnas, šiek tiek bauginantis, keliantis klausimų, ar pavyks, ar sugebėsiu, bet kartu viltingas ir nešantis įkvėpimą. Man regis, tą pabudimą pajuto ir mano sūnus. Kažkurį vakarą žaidėme futbolą, aš laimėjau 10:9, o jis vietoj įprastinio susierzinimo ir troškimo kuo greičiau atsirevanšuoti, pradėjo pasakoti, kad nori kuo greičiau užaugti, vesti ir turėti vaikų. Ko jau ko, o to iš jo nesitikėjau!

Kelionę „ant kapų“ atidėjau kitam kartui...

Išmaldos prašytojai

Prieš kelias dienas žingsniavau pro bažnyčią. Mišios dar nepasibaigusios, todėl valkatėlės ir kiti nabagėliai dar neužėmę nusižeminusiųjų pozų. Stebėjau įdomų vaizdelį – vienas žmogysta kaulijo pinigų iš jaunesniojo likimo brolio. Perkreipęs veidą šiam kažką grasino, nors tiesą sakant jo veidas ir taip buvo atgrasus, nereikėjo dėti papildomų pastangų. Nugirdau vieną reketininko frazę: „invalidas atsirado“, į ką likimo draugas ramiu balsu atrėžė „o ką pats ne invalidas?“.

Net nežinau apie ką čia gavosi įrašas. Matyt apie konkurencingumą. Mūsų vizija būti veržliems, versliems ir konkurencingiems persismelkia nuo dangčio ligi dugno. O kuo ši vizija skiriasi nuo paprasčiausio kovos už būvį?

3D televizija

Daug kas bamba prieš televiziją, apie vulgarų jos turinį, paviršutiniškumą, autorių nekompetenciją ir kitus dalykus, todėl gavęs kvietimą į TV premjerą per daug nedžiūgavau. Tačiau tai, ką pamačiau, viršijo mano lūkesčius. Vaikai pristatė naujieną - raiškiąją trimatę televiziją, transliuojamą tiesiogiai. Nuo šiol renkuosi tik ją ir kitiems rekomenduoju.

Kovo 8-oji

Ši diena, kaip ir tikriausiai daugeliui vyrų, užaugusių Brežnevo laikais, kovo 8-oji kelia dvejopų jausmų. Viena vertus, tai dirbtinai įbrukta šventė, skirta pagerbti sunkiai dirbančią tarybinę moterį. Kita vertus, vyrai juk moteris myli ištisus metus ir toli gražu ne todėl, kad jos sunkiai dirba.

Ilgą laiką laikiausi nuomonės, kad komunistinės šventės mums, laisviems lietuviams, nedera švęsti, bet vis „prasimušdavo“ mintis, kad vis dėl to moterims šios šventės reikia. Ir ... pradėjau dovanoti moterims gėles. Patikėkit, kai moteris gavusi gėlę nusišypso, net nusikirba mintis, kad to daryti nebuvo verta.

Su pavasarinių gėlių diena Jus!