Tėvo dienos proga išsiruošiau aplankyti savo tėtį, atgulusį už Kairėnų po kairei pusei, kaip pats pageidavo. Nusipirkau porą žvakių ir išburzginau su savo senutėle Toyota, mano dukros meiliai pramintu „žiguliuku“. Tačiau kapinių nepavyko pasiekti, sugedo. Belaukiant pagalbos buvo gera proga prisiminti savo tėvą ir pagalvoti, koks esu tėvas savo paties vaikams.
Mano tėvas neturėjo automobilio ir nors mūsų šeimai dėl to tikrai nebuvo patogiau gyventi, mes, vaikai, niekada jam to neprikišdavome. Neprikišdavome ir skylių piniginėje. Taigi aš nusiraminau ir pagalvojau, kad ir mano atžaloms galbūt bus svarbesnių dalykų už materialius turtus ir patogią buitį.
Taip bemąstydamas prisiminiau savo sapnus apie tėvą. Aš sapnuoju retai, tiksliau retai prisimenu savo sapnus, tačiau šiedu man giliai smigo į atmintį ir daug laiko esu paskyręs jų aiškinimuisi. Pirmajame sapne aš mačiau savo mirusį tėvą, jis eina link manęs, nesustoja, įeina į mane ir pasilieka. Man tai buvo visiško susitaikymo su žemiškuoju tėvu ženklas. Vienas kito atpažinimas kaip esančio vienas kitame ir susitaikymas su savimi ir tėvu, gailestingumas vienas kitam ir atleidimas. Taigi tai kvietimas parodyti gailestingumą sau ir savo tėvams, ieškoti dangiškojo Tėvo, kad užgydytų žemiškųjų tėvų paliktas žaizdas.
Antrąjį sapną, kuriame sapnavau savo tėvo laidotuves, „kramčiau“ ilgiau. Tai buvo tradicinės laidotuvės: susirinkę giminės, pakyla, karstas, velionis, žvakės, vainikai. Aš žiūriu tėvui į akis, jos pradeda švytėti, iš pradžių raudonai, po to mėlynai ir galų gale jos atsimerkia. Tėvas atsisėda, atsikelia ir eina... Tas sapnas nušvito kaip tėvystės pabudimas. Tas suvokimas, kaip ir pats sapnas, šiek tiek bauginantis, keliantis klausimų, ar pavyks, ar sugebėsiu, bet kartu viltingas ir nešantis įkvėpimą. Man regis, tą pabudimą pajuto ir mano sūnus. Kažkurį vakarą žaidėme futbolą, aš laimėjau 10:9, o jis vietoj įprastinio susierzinimo ir troškimo kuo greičiau atsirevanšuoti, pradėjo pasakoti, kad nori kuo greičiau užaugti, vesti ir turėti vaikų. Ko jau ko, o to iš jo nesitikėjau!
Kelionę „ant kapų“ atidėjau kitam kartui...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą