Upės srovė nuo šalčio po truputį stingsta, nuo jos kyla tingaus žiovulio keliami migdantys garai. Gerai gyvūnams, kurie užmiega žiemos miegu, o žmogui taip daryti nevalia - reikia rūpintis ekonomikos augimu, kad turėtų už ką susimokėti už šildymą.
Gal nekrėstų taip šaltis, jeigu ne tokios bauginančios orų prognozės. Pakaktų šilčiau apsirengti ir įsipilti tikro arktinio dyzelino. Bet nėra kaip. Akropanozo krautuvėse vilnonių megztinių sunkiai surasi, o jeigu netyčia ir aptiktum, vargiai pasirengtum po madinga striukyte ar elegantišku paltuku. O su močiutės megztomis kojinėmis neįsispirsi į per paskutinį išpardavimą pačiuptus batus. Taip ir stoja gyvenimas kartu su „arktiniu“ dyzelinu, kuris stingsta ties lietuvišku 30 laipsnių šalčiu.
Kai dėl šalčio mokyklose "stabdomas ugdymo procesas" (liet. nevyksta pamokos, aut. pastaba), vaikai su džiaugsmu išsiruošia su rogutėmis prie kalno. Taip ir liks neišmokę, kad žodis „šąla“ kažkodėl rašomas su a nosine.
Man mama, kaip ir kiekvieną šaltą žiemą, primena, kad kai ji buvo maža, ji eidavo į mokyklą 3 kilometrus pėsčiomis spiginant 30 laipsnių šalčiui. Ir tik mokykloje sužinodavo, kad nebus pamokų. „Paleisdavo“ taip sakant. Tarybiniai vaikai laukdavo netik 25 laipsnių šalčio, bet dar vieno šalčio - Senio Šalčio. Jeigu pirmasis reikšdavo laisvę, tai antrasis ateidavo su dovanomis. Šio nebeliko atgavus laisvę, bet šilčiau nepasidarė :)
Nesušalkit!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą