Straipsnį
paskatino parašyti viešojoje erdvėje užvirusi diskusija apie gimdymus ne
ligoninėje po to, kai iš Strasbūro teismo atėjo žinia, kad pradėta nagrinėti
kaltinimai Lietuvai dėl teisės pasirinkti gimdymo vietą neužtikrinimo. Lietuva
su Sveikatos apsaugos ministerija priešakyje tvirtai laikosi pozicijos, kad tai
būtų „tam tikras žingsnis atgal“ ar netgi „grįžimas į viduramžius“ ir
nesileidžia į diskusijas, nors argumentų ir nuorodų į solidžius straipsnius ir
rimtus tyrimus turi tiek Sveikatos apsaugos ministerija, tiek norinčios gimdyti
namuose moterys. Labai tikiuosi, kad ministerijai pavyks rasti politinės valios
išgirsti jai oponuojančią pusę.
Politikos
mokslo objektas yra labai keistas – dažniausiai tenka tirti reiškinius, bet ne
jų sukėlėjus, deklaracijas, bet ne jų motyvus. Todėl politikos apžvalgininkai
retai prisikasi prie įvykių užsakovų ir jų siekių. Ir kas keisčiausia, jie
netgi nebando to daryti. Štai vienas mane nustebinęs pavyzdys – žurnalisto A.
Račo pozicija šiuo klausimu: http://racas.lt/ekologines-moterys-turetu-gimdyti-miskuose-r-simasiui-padedant.
Jeigu nekreiptume dėmesio į purvus, kurių žurnalistas pažėrė savo straipsnyje,
jame randame tik vieną argumentą prieš gimdymą ne ligoninėje – pažangos
stygius. Taigi ta pati ministerijos pozicija. Aš labai tikiuosi, kad ponas
Artūras prieš tai rašydamas detaliai išnagrinėjo abiejų pusių argumentus, kaip
ir dera profesionaliam žurnalistui. Pavyzdžiui, čia: http://gimimas.lt/?p=1347.
Ar galima
siekti pažangos gimdymo srityje? Juk moterys gimdė net tada, kai žmonės dar
nebuvo sugalvoję, kad jiems reikalinga Sveikatos apsaugos ministerija. Niekas
neprieštarauja, kad šiuolaikinė medicina pasiekė didelės pažangos mažinant
kūdikių mirtingumą. Bet juk moterys, kurioms yra komplikuotas nėštumas, netgi
nesiveržia gimdyti namuose. Kur dar galima rasti pažangos ženklų? Nemanau, kad
nėštumo prilyginamas sunkiai ligai, kurią būtina „gydyti“ stacionare prižiūrint
gydytojų komandai, yra žingsnis į priekį.
Ar požiūris
į nėštumą kaip į ligą padeda šeimoms apsispręsti gimdyti? Ne vieną ar du, bet
tris, keturis ir daugiau vaikų, kad Lietuva išliktų kaip valstybė. Kokia gali
būti kita nacionalinė idėja, kurioje nebūtų jos išlikimo. Be žmogaus pirmenybės
visos parengtos ir dar rengiamos programos (verslumo ir konkurencingumo skatinimas
ar orientacija į aukštąsias technologijas ir kt.) tėra šnipštas, nes nėra
pagrindo – kas tai įgyvendins.
Gimdyti
namuose tarsi niekas nedraudžia, o kas neuždrausta, tas leidžiama. Tačiau
teikti pagalbą namuose yra nelegalu netgi reikiamą kompetenciją turintiems
akušeriams. Ar tik ne iš čia atsirado keistas terminas „nelegalus gimdymas“.
Tarsi moteris turėtų galimybę rinktis atėjus laikui gimdyti legaliai ar visai
negimdyti. Ir valdžia griežtai atsisako tai reglamentuoti dėl baimės žengti
žingsnį atgal. Tačiau tai labiau panašu į medikų baimę žengti žingsnį iš savo
saugių kabinetų ir pasižiūrėti ko gi nori moterys – jos nori gimdyti taip, kaip
joms geriausia ir saugiausia, o ne taip, kaip patogiausia gydytojams. Ar ne čia
konflikto šaknys?
Ar moterys
turi teisę atsisakyti gydytojų ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų,
kuriose žudomi kūdikiai, nors ir legaliai. Tos pačios rankos arba abortuoja,
arba pasigaili ir palieka gyvą. Bet kokiu atveju tai nėra laukiančios rankos. Nėra
paslaptis, kad moterų konsultacijose po nėštumo nustatymo dažnai moterų
klausiama, ar gimdysit. Pats esu girdėjęs lydėdamas žmoną ir kitus apie tai
kalbant. O jeigu moteriai tai trečias, ketvirtas ar penktas nėštumas, netgi
rekomenduojama nutraukti nėštumą. Natūralu, kad po tokios patirties į tą
įstaigą nebesinori grįžti.
Grįžkime prie
nacionalinės išlikimo idėjos. Po masinės emigracijos skaičiavimas, kad vidutiniškai
2,1 vaiko šeimoje gali išsaugoti stabilų nacijos dydį yra gerokai pasenęs. Mūsų
neužilgo tiesiog neliks. Visos dabartinės šeimos turi būti daugiavaikės ir
turėti ne po 3-4 vaikus, o po šešis ir daugiau. Tik klausimas, ar tai įmanoma
be valstybės politikos pasikeitimo, pradedant medikų požiūriu į gimdymą ir
baigiant parama šeimoms kad ir nuo gimdymo ne ligoninėje įteisinimo. Juks namuose
gimdo būtent tos moterys, kurios nori daug vaikų. Ir nori juos gimdyti ir
auginti meilėje. Kodėl neleisti? Mums visiems nuo to bus tik geriau.
Palankūs
sprendimai iš Strasbūro įkvepia vilties, kad pokyčiai įmanomi: http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima-ir-santykiai/strasburo-teisme-byla-pries-lietuva-del-gimdymo-namuose.htm.
Dar labiau įkvepia mūsų prokurorų kūrybiškumas ir ryžtas – jiems tereikia
parodyti reikiamą kryptį. Jų prieš kelias dienas išplatintas pranešimas http://www.prokuraturos.lt/Naujiena/tabid/104/ItemID/5153/Default.aspx
pretenduoja patekti į juodųjų technologijų vadovėlį. Čia pagalba gimdančioms
moterims suplakami į vieną su rimtais kriminaliniais nusikaltimais, kurie
prilygsta tarptautiniam terorizmui. Tie dalykai neįrodyti. Ir ar nebus jie iš piršto
laužti kaip kad atsitinka tarptautinėje kovoje su terorizmu. Šioje kovoje
dažnai įrodymų nereikia, pakanka prielaidų. Taip galima sunaikinti bet ką. Ir
pasiaiškinimas Strasbūro teismui bus pakankamai rimtas – mes kovojame ne su 400
pavyzdingų šeimų, o su gerai organizuotų
nusikaltėlių tinklu. Po tokios
kovos Lietuva kaip tauta vos išliko okupacijos metais. Ar tai pamiršom? Aš
labai norėčiau, kad tokių metodų neliktų nacionalinėje išlikimo idėjoje.
Prokuratūra
ginasi pati ir gina Sveikatos apsaugos ministeriją. Nesuprantu, kodėl šios
valdžios institucijos negina moterų, kurios nori pagimdyti Lietuvai vaikų. Ar
akcento perkėlimas į gimdymo vietą mūsų neklaidina? Tardomos juk visos moterys,
gimdžiusios namuose, ne tik joms padėjusios gydytojos. Ir ne tik moterys, bet
ir jų vyrai. Ir jų yra ne dešimtys, o šimtai. Ar taip nesiekiama įbauginti šių
šeimų? Valdžia kovoja savo karą už savo pozicijas, o kova nukreipta prieš žmones,
kuriems ji turėtų tarnauti.
Šeimos,
kurios gimdo namuose nėra daug, netgi mažiau negu daugiavaikių šeimų. Gal todėl
jos ignoruojamos – vis tiek rinkimuose didesnio balso neturi. Bet man ramybės
neduoda klausimas, kodėl jos tąsomos po teismus, šmeižiamos ir juodinamos.
Politikų deklaruojami tikslai nesutampa su darbais, bent jau šeimos reikalų srityje.
Pradedant plačiomis diskusijomis apie šeimos sampratą ir baigiant tirpstančia
parama šeimoms. Kai nebeaišku, kas yra šeima, jos nebelieka. Man šeima vis dar
yra mama, tėvas ir vaikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą