Kas yra kovos prieš gimdymus namuose vėliava? Arba kodėl šeima nėra nacionalinės idėjos pamatas?

Straipsnį paskatino parašyti viešojoje erdvėje užvirusi diskusija apie gimdymus ne ligoninėje po to, kai iš Strasbūro teismo atėjo žinia, kad pradėta nagrinėti kaltinimai Lietuvai dėl teisės pasirinkti gimdymo vietą neužtikrinimo. Lietuva su Sveikatos apsaugos ministerija priešakyje tvirtai laikosi pozicijos, kad tai būtų „tam tikras žingsnis atgal“ ar netgi „grįžimas į viduramžius“ ir nesileidžia į diskusijas, nors argumentų ir nuorodų į solidžius straipsnius ir rimtus tyrimus turi tiek Sveikatos apsaugos ministerija, tiek norinčios gimdyti namuose moterys. Labai tikiuosi, kad ministerijai pavyks rasti politinės valios išgirsti jai oponuojančią pusę.

Politikos mokslo objektas yra labai keistas – dažniausiai tenka tirti reiškinius, bet ne jų sukėlėjus, deklaracijas, bet ne jų motyvus. Todėl politikos apžvalgininkai retai prisikasi prie įvykių užsakovų ir jų siekių. Ir kas keisčiausia, jie netgi nebando to daryti. Štai vienas mane nustebinęs pavyzdys – žurnalisto A. Račo pozicija šiuo klausimu: http://racas.lt/ekologines-moterys-turetu-gimdyti-miskuose-r-simasiui-padedant. Jeigu nekreiptume dėmesio į purvus, kurių žurnalistas pažėrė savo straipsnyje, jame randame tik vieną argumentą prieš gimdymą ne ligoninėje – pažangos stygius. Taigi ta pati ministerijos pozicija. Aš labai tikiuosi, kad ponas Artūras prieš tai rašydamas detaliai išnagrinėjo abiejų pusių argumentus, kaip ir dera profesionaliam žurnalistui. Pavyzdžiui, čia: http://gimimas.lt/?p=1347.

Ar galima siekti pažangos gimdymo srityje? Juk moterys gimdė net tada, kai žmonės dar nebuvo sugalvoję, kad jiems reikalinga Sveikatos apsaugos ministerija. Niekas neprieštarauja, kad šiuolaikinė medicina pasiekė didelės pažangos mažinant kūdikių mirtingumą. Bet juk moterys, kurioms yra komplikuotas nėštumas, netgi nesiveržia gimdyti namuose. Kur dar galima rasti pažangos ženklų? Nemanau, kad nėštumo prilyginamas sunkiai ligai, kurią būtina „gydyti“ stacionare prižiūrint gydytojų komandai, yra žingsnis į priekį.

Ar požiūris į nėštumą kaip į ligą padeda šeimoms apsispręsti gimdyti? Ne vieną ar du, bet tris, keturis ir daugiau vaikų, kad Lietuva išliktų kaip valstybė. Kokia gali būti kita nacionalinė idėja, kurioje nebūtų jos išlikimo. Be žmogaus pirmenybės visos parengtos ir dar rengiamos programos (verslumo ir konkurencingumo skatinimas ar orientacija į aukštąsias technologijas ir kt.) tėra šnipštas, nes nėra pagrindo – kas tai įgyvendins.

Gimdyti namuose tarsi niekas nedraudžia, o kas neuždrausta, tas leidžiama. Tačiau teikti pagalbą namuose yra nelegalu netgi reikiamą kompetenciją turintiems akušeriams. Ar tik ne iš čia atsirado keistas terminas „nelegalus gimdymas“. Tarsi moteris turėtų galimybę rinktis atėjus laikui gimdyti legaliai ar visai negimdyti. Ir valdžia griežtai atsisako tai reglamentuoti dėl baimės žengti žingsnį atgal. Tačiau tai labiau panašu į medikų baimę žengti žingsnį iš savo saugių kabinetų ir pasižiūrėti ko gi nori moterys – jos nori gimdyti taip, kaip joms geriausia ir saugiausia, o ne taip, kaip patogiausia gydytojams. Ar ne čia konflikto šaknys?

Ar moterys turi teisę atsisakyti gydytojų ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų, kuriose žudomi kūdikiai, nors ir legaliai. Tos pačios rankos arba abortuoja, arba pasigaili ir palieka gyvą. Bet kokiu atveju tai nėra laukiančios rankos. Nėra paslaptis, kad moterų konsultacijose po nėštumo nustatymo dažnai moterų klausiama, ar gimdysit. Pats esu girdėjęs lydėdamas žmoną ir kitus apie tai kalbant. O jeigu moteriai tai trečias, ketvirtas ar penktas nėštumas, netgi rekomenduojama nutraukti nėštumą. Natūralu, kad po tokios patirties į tą įstaigą nebesinori grįžti.

Grįžkime prie nacionalinės išlikimo idėjos. Po masinės emigracijos skaičiavimas, kad vidutiniškai 2,1 vaiko šeimoje gali išsaugoti stabilų nacijos dydį yra gerokai pasenęs. Mūsų neužilgo tiesiog neliks. Visos dabartinės šeimos turi būti daugiavaikės ir turėti ne po 3-4 vaikus, o po šešis ir daugiau. Tik klausimas, ar tai įmanoma be valstybės politikos pasikeitimo, pradedant medikų požiūriu į gimdymą ir baigiant parama šeimoms kad ir nuo gimdymo ne ligoninėje įteisinimo. Juks namuose gimdo būtent tos moterys, kurios nori daug vaikų. Ir nori juos gimdyti ir auginti meilėje. Kodėl neleisti? Mums visiems nuo to bus tik geriau.

Palankūs sprendimai iš Strasbūro įkvepia vilties, kad pokyčiai įmanomi: http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima-ir-santykiai/strasburo-teisme-byla-pries-lietuva-del-gimdymo-namuose.htm. Dar labiau įkvepia mūsų prokurorų kūrybiškumas ir ryžtas – jiems tereikia parodyti reikiamą kryptį. Jų prieš kelias dienas išplatintas pranešimas http://www.prokuraturos.lt/Naujiena/tabid/104/ItemID/5153/Default.aspx pretenduoja patekti į juodųjų technologijų vadovėlį. Čia pagalba gimdančioms moterims suplakami į vieną su rimtais kriminaliniais nusikaltimais, kurie prilygsta tarptautiniam terorizmui. Tie dalykai neįrodyti. Ir ar nebus jie iš piršto laužti kaip kad atsitinka tarptautinėje kovoje su terorizmu. Šioje kovoje dažnai įrodymų nereikia, pakanka prielaidų. Taip galima sunaikinti bet ką. Ir pasiaiškinimas Strasbūro teismui bus pakankamai rimtas – mes kovojame ne su 400 pavyzdingų šeimų, o su gerai organizuotų nusikaltėlių tinklu. Po tokios kovos Lietuva kaip tauta vos išliko okupacijos metais. Ar tai pamiršom? Aš labai norėčiau, kad tokių metodų neliktų nacionalinėje išlikimo idėjoje.

Prokuratūra ginasi pati ir gina Sveikatos apsaugos ministeriją. Nesuprantu, kodėl šios valdžios institucijos negina moterų, kurios nori pagimdyti Lietuvai vaikų. Ar akcento perkėlimas į gimdymo vietą mūsų neklaidina? Tardomos juk visos moterys, gimdžiusios namuose, ne tik joms padėjusios gydytojos. Ir ne tik moterys, bet ir jų vyrai. Ir jų yra ne dešimtys, o šimtai. Ar taip nesiekiama įbauginti šių šeimų? Valdžia kovoja savo karą už savo pozicijas, o kova nukreipta prieš žmones, kuriems ji turėtų tarnauti.

Šeimos, kurios gimdo namuose nėra daug, netgi mažiau negu daugiavaikių šeimų. Gal todėl jos ignoruojamos – vis tiek rinkimuose didesnio balso neturi. Bet man ramybės neduoda klausimas, kodėl jos tąsomos po teismus, šmeižiamos ir juodinamos. Politikų deklaruojami tikslai nesutampa su darbais, bent jau šeimos reikalų srityje. Pradedant plačiomis diskusijomis apie šeimos sampratą ir baigiant tirpstančia parama šeimoms. Kai nebeaišku, kas yra šeima, jos nebelieka. Man šeima vis dar yra mama, tėvas ir vaikai.