Lietuva - Tėvynė mūsų

Tarybiniais laikais, pamenu, mums mokė žodį "tėvynė" rašyti iš didžiosios raidės. Nežinau, kaip yra dabar, tačiau šiandien bekeldamas trispalvę susimąsčiau, kas gi pasikeitė nuo tų laikų. Meilės nematuosi, bet galima palyginti, tėvynės suvokimą, o jis, man regis, išliko nepakitęs.

Prieš 30 metų rašant žodį "Tėvynė" mums buvo peršama galvoti apie plačiąją tyvynę nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko. Tiek neaprėpsi savo galvelėje, todėl tyliai mąstydavom apie nepriklausomą Lietuvą. O apie ką mąstom šiandien: apie Londoną, Airiją ar JAV? Nemokam mes mylėti tyvėnės iš arti, tiesiogiai, todėl ieškom geresnių vietų ją mylėti iš toli.

Kartais tai atrodo visai suprantama. Aplinkui tiek daug bambėjimo, verkšlenimų ir pretenzijų vieni kitiems, kad nuo viso to norisi pabėgti. Iš tolo nebesimato niurzgėjimo, nusiskundimų ir katinimų, lieka tik gimtinės ilgesys, tyli sugrįžimo viltis. Turim tą patį, ką ir prieš 30 metų - prakaitą liejam svetimos tėvynės ir savo piniginės labui, o širdį drąsko svajonių Lietuva. O ar nevaisingiau tą svajonių Lietuvą kurti čia ir dabar būnant Lietuvoje?

Su Vasario 16-ąja! Labai noriu, kad negrįžtu tie laikai, kada vien už šios datos paminėjimą galima buvo susilaukti nemalonumų. Kitas kraštutinumas - ją pamiršti. Mepamirškim...

P.S. Vytį piešė mano septynmetis riteris.