Vakar su žmona turėjom karštą diskusiją apie Brazausko laidotuves, tiksliau apie Bažnyčios sprendimą aukoti mišias be karsto bažnyčioje. Net keista, iš kur atsirado tas įkarštis, nes nė vienas iš mūsų nebuvo „brazauskininkas“. Kad buvo karšta, paliudys mūsų vyresnėlis, kuris atėjo mūsų „taikyti“ siūlydamas baigti ginčytis.
O visa diskusija kilo dėl to, kad norėjom išsiaiškinti jo motyvus: komunistinė praeitis ir kiti politiniai dalykai; gyvenimas be santuokos sakramento ir katalikui nederantys pasisakymai. Visa tai suprantama, bet iš kitos pusės velionis prieš mirtį atliko atgailą ir išsakė norą, kad karstas būtų įneštas į bažnyčią. Kodėl gi Bažnyčia šioje vietoje negalėjo peržengti formalių principų ir nusileisti? Juolab, tai sukėlė pasipiktinimą tarp mylėjusių Brazauską (o tai didelė visuomenė dalis). Kitas klausimas, ar Bažnyčios nuolankumas padėtų jos populiarumui ir pasitikėjimui ją. Manau, kad ne. O savo principų laikymasis galbūt padės pasidomėti, kokie tie principai ir kodėl.
Lenkai savo prezidentą palaidojo katedroje. Įdomu, kaip italai laidos Berlusconi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą