Vis sunkiau atrasti save kaip laukinės gamtos dalį, ypač gyvenant mieste. Bet vis dar įmanoma. Kažkur skaičiau, kad žmonių viena didžiausių baimių – kalbėjimas viešai – siekia dar pirmykštę bendruomenę, kai susidūrimas su svetimais reiškė ne ką kitą, o tik pavojų. O argi žmonės šia prasme labai jau skiriasi nuo gyvūnų? Štai paralelė su šunimis: kad ir kaip šunį „žmogintum“ ir dresuotum, vis tiek jis randa būtų išreikšti savo instinktus. Maniškis tik radęs progą iškeliavo į kaimą ir išsivoliojo kažkokioje smarvėje. Esu girdėjęs, kad taip pasireiškia medžiotojo instinktas, kai tykant grobio reikia „panaikinti“ savo kvapą ir susilieti su aplinka. Po to jį tenka susigrąžinti atgal...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą