Dar kartą įsitikinau sunkiai paaiškinama upės trauka. Daug kam patinka priėjus prie upės ką nors įmesti, ypač vaikams. Gaila, tačiau po ranka dažniausiai pasitaiko šiukšlės, o ne vilties akmenėliai ar meilės laiškai. Šiandien iš tolo stebėjau, kaip prie upės tvarkėsi senukas. Jis visas pakrantėje buvusias šiukšles, įskaitant plastikinius ir stiklinius butelius bei pastarųjų šukes suvertė į vandenį. Būtų mano „prūdas“, lazda pamojuočiau, o upė taigi visų.
Gal tai atsiranda iš manymo, kad jos viską gali, kaip kad šventosios indų upės, net su šiukšlėmis susidoroti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą